Kuo arčiau jūsų futbolo komanda priartės prie šlovės, tuo mažesnė tikimybė, kad gausite bilietą. Tai negali būti teisinga Futbolas

IR niekada neatleidau sau, kad dalyvavau 1991 m. FA taurės finale. „Tottenham Hotspur“ prieš „Nottingham Forest“. Prieš metus žaisdamas futbolą buvau labai stipriai susilaužęs koją, o mano pažįstamas bliuzonas iš Futbolo asociacijos maloniai atsiuntė man bilietą, kad nudžiugintų. Nesu nei „Spurs“, nei „Forest“ gerbėjas, bet, niekada nebuvęs FA taurės finale, džiaugiausi ten patekęs. Na, aš jaudinausi iki tos akimirkos, kai atsisėdau, ir tada mano jausmai virto panašesniu į kaltę ar gėdą.

Sėdėjau tarp karšto „Forest“ ir „Spurs“ gerbėjo. Abu papasakojo man apie tai, kiek laiko nusipirko bilietus – ir kiek jų kolegų gerbėjų jų neteko. Jaučiausi siaubingai. Kaip neutralus, man nebuvo reikalo ten būti. Futbolas ne vieta neutraliems. Jei mano komanda kada nors patektų į pagrindinį finalą, būčiau piktas, kad turėčiau pasidalinti patirtimi su žmogumi, kuriam rezultatas nerūpėjo. Man buvo labai nepatogu būti tuo žmogumi. „Spurs“ laimėjo 2:1; pasijutau lyg būčiau nepažįstamų žmonių vestuvių šventėje arba, Foresto atveju, nepažįstamo žmogaus laidotuvėse.

Trečiadienio vakarą 43 883 žmonės stebės Glazgo „Rangers“ ir Frankfurto „Eintracht“ Europos lygos finalą Sevilijos „Ramón Sánchez-Pizjuán“ stadione. Iš jų tik 19 tūkst buvo išdalino savo bilietus kaip dviejų komandų rėmėjai. Kiti 24 883 bilietai atiteko verslo svečiams ir neutraliems asmenims, susijusiems su įvairiais kitais klubais. Tie 24 883 žmonės turi ilgai pažvelgti į save. Jei jie yra „Rangers“ ar Frankfurto gerbėjai, kuriems pavyko iš kažkur pasukti vietą, tai pakankamai teisinga. Bet likusieji nepateks į futbolo rojų, bent jau jei aš valdysiu perlinius vartus.

Neutralus aistruolis arba, dar blogiau, korporaciškai pramogaujantis, nakvynei nepatinkantis gerbėjas jau kurį laiką žudo futbolą. Kuo toliau jūsų komanda vyksta turnyruose ir taurės varžybose, tuo blogėja. Dirbdamas 2006 m. Pasaulio taurės finale Berlyne, kartu su autobusu, pilnu „Samsung“ vadovų, dalinausi treneriu iš olimpinio stadiono „park and ride“. Jie visi buvo apsirengę kostiumais, su dirželiais – auksiniais bilietais į apartamentus, kur jie rasdavo didžiulius stalus, dejančius po kalnais puikaus maisto ir gėrimų. Už žemės atsitrenkiau į vaikiną, kurį prieš porą metų sutikau filmuodamasis dujų platformoje Šiaurės jūroje. Reikalas tas, kad prisiminiau, kaip jis tą dieną man pasakė, kad jis visai nemėgo futbolo. Paklausiau, ką jis ten veikia. Jis man pasakė, kad jo sūnaus merginos tėčiui buvo duoti keli bilietai; Matote, jis buvo aukštai McDonald’s. Stadione į gėdingai mažas zonas už kiekvieno įvarčio buvo sugrūsti tinkami Prancūzijos ir Italijos sirgaliai. Visa tai jautėsi siaubingai neteisingai.

Tai buvo lygiai taip pat neteisinga – iš tikrųjų dar blogiau – kai kitą kartą patekau į Pasaulio taurės finalą: Prancūzija prieš Kroatiją 2018 m. Maskvoje. Šį kartą, turėdamas Kroatijos paveldą, kovoje su šunimi. Buvau ten kaip gerbėjas ir tuo pačiu karštas. Tačiau šalia manęs buvo ryškiai apsirengęs vidutinio amžiaus vaikinas, kuris akivaizdžiai niekada nebuvo buvęs futbolo rungtynėse. Jo dirželis man pasakė, kad jis meksikietis. Jis vienodai entuziastingai šventė abiejų pusių įvarčius. Jis tai padarė atsistodamas ir šokdamas tėtį darydamas asmenukes. Finaliniame švilpuke jis lygiai taip pat, jei ir kiek energingiau, šventė Prancūzijos pergalę. Tamsiai, žmogžudiškai švystelėjau į jį. Sąžiningai, būčiau mažiau įžeidęs džiūgaujantis prancūzas, pergalingai šokantis priešais mane, grojantis akordeonu ir pučiantis man į veidą gauloisų dūmus.

Leave a Reply

Your email address will not be published.