Markas Gatiss aptaria savo naują filmą „Kelio šokis“, „Šerlokas, daktaras ir misija: neįmanoma 7“

Markas Gatiss aptaria savo naują filmą „Kelio šokis“, „Šerlokas, daktaras ir misija: neįmanoma 7“

„Kelio šokis“ yra sunkus filmas. Kas jus patraukė į vaidmenį?

Pora dalykų. Man labai patiko scenarijus. Maniau, kad tai geriausia prasme labai senamadiškas filmas, iš tikrųjų kažkoks verksmingas. Man patiko personažo idėja. Man patinka karo fonas. Ypač man patinka viskas, kas vyksta toje, kurią vadinu mistine Škotijos sala. Tokie filmai kaip „Vietinis herojus“ arba „Aš žinau, kur einu! arba „Viskio gausybė“ – tai nėra komiška, kaip bet kuris iš tų filmų, – bet yra kažkas toje Škotijos dalyje, ir aš tiesiogine prasme visada norėjau ką nors ten nuveikti. Visada norėjau ten nuvykti.

Michaelas Powellas apie tai sukūrė dokumentinį filmą „Pasaulio kraštas“. Štai koks jausmas: tu atsidūrei ties jos riba. Tai turėjo tai, ir tai tikrai padėjo man ir mums visiems asmeniškai, nes tai buvo elementari patirtis ten. Tai buvo tarsi keistas laikas iš proto, kai viskas buvo užrakinta, kai mes pabėgome į šią salą, ir tai turėjo magijos, visa patirtis.

Ar jautėtės kaip izoliuotas, kai ten fotografavote?

Taip, nes tikrai buvome, bet gerąja prasme. Keista, tačiau COVID atvejų saloje nebuvo daug, todėl, palyginti su likusia šalies dalimi, ji buvo gana atsipalaidavusi, tačiau filmavimo aikštelėje, nes visą laiką buvome tikrinami dėl saugumo, tai iš tikrųjų buvo gana griežta. Tai padėjo visus suburti. Vaikai, kaip aš juos vadinu, jaunesni aktoriai visi gyveno kartu arba labai arti vienas kito, ir dėl to jie tikrai susiliejo. Tai buvo labai ypatinga. Oras buvo toks laukinis, kad tiesiogine prasme sumetė mus kaip per uraganą.

Istorija, kaip jūs sakote, gana sunki. Tai gana sunkus laikrodis, jis yra gana varginantis, bet tikrai galingas. Pirmiausia tai pamačiau kompiuterio ekrane, o paskui su Willu dalyvavau Mančesterio festivalyje [Fletcher] ir Hermiona [Corfield] Mančesterio peržiūros diena, ir pirmą kartą matau jį kaip filmą dideliame ekrane. Mane tikrai paliko tai, kai Kirsty po to, kas nutiko, eina pagrindine gatve ir krūpčioja nuo visų pro ją einančių vyrų.

Man atrodė, kad filmas yra apie vyrų pasitraukimą ir apie tai, kaip moterys išgyvena, tačiau jos nėra saugios, net kai yra vienos, nuo vyrų ir nuo naikinančios vyrų galios. Tuo mes šiuo metu gyvename, ar ne? Pastebime daugiau berniukų, kuriuos išsiunčia kvaili senukai, turintys nepilnavertiškumo kompleksų, ir štai mes vėl.

Leave a Comment

Your email address will not be published.